Laima Kreivytė - 2012

DVIDEŠIMT DEVYNIOS TAPATYBĖS

Laisvydės Šalčiūtės personalinė paroda „Orlando. Biografija“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Laisvydės Šalčiūtės parodos pavadinimas pasiskolintas iš Virginijos Woolf 1928 m. parašyto romano „Orlando“, tik paantraštė („biografija“) tampa pavadinimo dalimi.

Pati rašytoja savo kūrinį apibūdino kaip biografinio žanro parodiją aiškiai parodydama jos fiktyvumą – Orlando iš karalienės Elžbietos I laikų didiko, ambasadoriaus Turkijoje, virsta karalienės Viktorijos laikų moterimi. Romanas dedikuotas artimai draugei, taip pat rašytojai Vitai Sackville-West. Virginija Woolf nepasitenkino tik užrašydama išgalvotą, bet tikrų istorinių faktų ir papročių prisodrintą biografiją – ji dar parinko ir vaizdinius Orlando egzistavimo „įrodymus“: nutapytą didiko portretą ir kitų personažų fotografijas, kuriose net trys Vitos Sackville-West atvaizdai. Romanas užbaigiamas šia diena (1928 m. spalio 11 d.) tarsi atgręžiant skaitytojui veidrodį (arba kine pagrindinei aktorei žvelgiant tiesiai į kamerą, t.y. žiūrovą).

Laisvydė pagauna šį žvilgsnį ir konstruoja fiktyvią biografiją šiandien, naudodamasi romanu tik kaip transporto (ar transformavimo) priemone, laisvai perkeliančia herojus ir herojes iš vieno laiko į kitą, iš vyriško kūno į moterišką ir atvirkščiai. Pasak menininkės, „remdamasi pagrindine Virginijos Woolf romano „Orlando” idėja apie žmogaus lyties sąlygiškumą, perdirbau internete rastas atsitiktines fotografijas ir tekstus, ir sukūriau (foto)romaną ORLANDO. BIOGRAFIJA – savą romano versiją, tiesiogiai nesusijusią su literatūros kūriniu. Man buvo įdomu kurti vaizdinius ir kalbinius darinius, kurie nebūtinai turi ką nors bendra su tikrove, bet ją papildo ir praplečia jos suvokimą.“

Daugiau nei tekstais, nei vaizdais Virginija Woolf parodoje nedalyvauja. Laisvydė suteikia Orlando meno ir popkultūros simbolio Monos Lizos veidą, regis, jau taip pereikvotą, kad beveik nematomą, kaip tas stiklu uždengtas ir minios turistų nepaliaujamai fotografuojamas Da Vinci originalas. Tačiau pasirinkimas tikslus ir motyvuotas, nes Mona Liza ir yra mūsų laikų Orlando, nuolat kintančių tapatybių ir fantastiškiausių spekuliacijų objektas. Ar tai tikrai moters portretas, ar menininko autoportretas? Ir ką reiškia ta kreiva šypsena? Paulina Eglė Pukytė aprašė pastarųjų metų „tyrimus“, todėl žinau, ko šypsosi Mona Liza. Ji laukiasi antro vaiko. Pamirškite Renesansą – kam dar rūpi meno istorija? Yra „Da Vinčio kodas“, o gal net kodeksas. Citavimo indeksas. Google. Youtube. Ne originalas, o pakartojimai ir perdirbiniai palaiko nuorodų tinkle spurdančių kūrinių gyvybę. Dar turiu Taivano galerininkės vizitinę kortelę su nuotrauka, kur vakariečiams sunkiai ištariamas jos vardas pakeistas paprastesniu – Mona Liza.

Tai galėtų būti atskiras žanras. Yra net tinklalapis, kuriame Mona Liza pristatoma kaip Modern Liza ir kur galima pasižiūrėti daugybę jos transformacijų ir apropriacijų: nuo Marcelio Duchamp’o ūsuotos gražuolės („L.H.O.O.Q.“, skambančiu kaip „jos karšta subinė“) iki Salvadoro Dali „autoportreto“, išpampusių Botero madonų, Roberto Rauschenbergo ir Jasperio Jonso „skrodimų“ ir daugkartinių Andy Warholo dauginimų – 2, 4, galiausiai – „30 geriau nei viena“. Mona Liza čia yra aukštojo meno simbolis, kurį reikia desakralizuoti, transformuoti, nuvainikuoti, nužudyti, privatizuoti, suasmeninti. Laisvydė Šalčiūtė jau ne pirmus metus matuojasi šią „pomirtinę“ kaukę, sugebėdama jai suteikti šiuolaikišką išvaizdą. Šiuolaikišką ne mados, o aktualių idėjų prasme.

Laisvydės parodoje Orlando (= Mona Liza) tampa kareiviu ir boksininku, pianiste ir prostitute, mergaite ir berniuku, o kartais net keliais personažais vienu metu vienoje erdvėje. Nuotraukos dažnai primena XX a. pradžią ir ankstesnius laikus – pasak autorės, geros rezoliucijos retro nuotraukų internete lengviau rasti nei šiuolaikinių. Kitas dalykas – dabartinės fotografijos dinamiškesnės, įmantrių rakursų, o statišką Monos galvą ne ant kiekvieno kūno „užmausi“. Todėl parodos orlandai pozuoja sustingę didybėje ar tuštybėje. Jie neapsimeta „senovės fotografijomis“ – nepaisant puikios šilkografinių atspaudų kokybės akivaizdu, kad tai kiborgai, dirbtiniai padarai, atgaivinti lakia fraze ir talentingos menininkės prisilietimu. Jų estetika kažkuo primena 3D filmų herojus, kurių iliuzinis tikroviškumas yra pats tikriausias jų dirbtinumo įrodymas.

Tačiau be tekstų tai būtų keistenybių kunstkamera, fotokentaurų zoologijos sodas. Tiksliai parinktos frazės įlieja kraujo spengiančioje amžių tyloje sustingusiems personažams. Tekstas atlieka dvejopą funkciją: siunčia pranešimą ir komentuoja (ar kvestionuoja) atvaizdą. Pranešimas gali būti kontroversiškas ir neatitikti portretuojamojo amžiaus, epochos, lyties. Nors lyties klausimas, visiems dėvint Monos Lizos veidus, kaip ir atkrenta – klesti Virginijos Woolf apdainuotas androginiškumas. Pavyzdžiui, po pasitempusiu uniformuotu kareiviu parašyta: „Mylėdamasis visada nusisegdavau laikrodį. Net jei likdavau su drabužiais. Net jei būdavome lauke žiemą.“ Kareivis – praėjusio amžiaus, žodžiai – šiuolaikinės britų menininkės Tracey Emin. Tekstai siejasi su savęs ir kito matymu, kūrimu, vertinimu ir dažniausiai feministiniai: „Kai Dievė kūrė vyrą, ji tik juokavo“; „Aš būsiu post-feministė post-patriachalinėje visuomenėje.“

Parodos pristatyme Laisvydė cituoja Jacques’ą Lacaną, teigusį, kad pastovus kūniškas ir vizualus tapatumas mus gali pasiekti tik kaip plyšys tarp žodžių ir vaizdų. Pasak menininkės, „darant šį darbų ciklą man buvo įdomu perkurti realybę kaip trauminį fantazmą ar sapną sapne. Iš internete rastų vaizdų ir citatų kūriau atstumo, stokos, geismo, griūvančios tapatybės ir iliuzijos žaismą, neapibrėžtą laike ir erdvėje.“

Šalčiūtės parodoje vienodai svarbūs visi trys elementai: vaizdas, tekstas ir žvilgsnis. Biografijos konstravimas neatskiriamas nuo jos kūrėjo/s ir suvokėjo/s. Autorė čia gal net mažiau svarbi už žiūrovę, nors Skaidra Trilupaitytė įžvelgė Monos atvaizduose Laisvydės alter ego. Vis dėlto galutinį paveikslą ir parodos pasakojimą sukuria žiūrėtoja/s. Menininkė nedviprasmiškai leidžia tai suprasti, parodoje pakabinusi veidrodį. Vos įžengusi į kairę galerijos salę ant galinės sienos pamatai veidrodį, kuriame atsispindi kardu užsimojusio/s Orlando atvaizdas. Tačiau priėjusi arčiau tarp Monos veidais žvelgiančių orlandų pamatai save. Vaizdo, biografijos, net tapatybės suvokimas priklauso nuo požiūrio, žvilgsnio pozicijos. Nesvarbu, kad atspindimas fragmentuotas kūnas. Lyg to būtų maža, po veidrodžiu, tiesiai iš sienos, kyšo kojos su pačiūžomis. Taigi matai savo veidą ir svetimas kojas – tai bandymas pasijusti „kito kailyje“.

Kodėl kojos? Romane Orlando kojų grožiui skirtas ne vienas puslapis. Vyro kojomis, kurios nebuvo slepiamos, galėjo visi gėrėtis viešai, o netyčia pro sijonus šmėstelėjusi Orlandos kulkšnis kone kainavo jūreiviui gyvybę. Tačiau čia kojos su pačiūžomis ir veidrodžiu, tad pirminė aliuzija į Roberto Goberio iš sienų kyšančias vaškines galūnes atkrinta. Pačiūžos taip pat nurodo kaitą, transformaciją – jomis naudojamės vandeniui virtus ledu. Galerijoje ledo nėra, ir tai rezonuoja su dramatiškiausiu romano epizodu, kai dėl rusų kunigaikštytės pametęs galvą Orlando mato, kaip kartu su staiga ištirpusiu ledu dingo mylimoji. Laisvydės instaliaciją galima pavadinti dingusių iliuzijų altoriumi, kurį bent jau mintyse pastato kiekviena/s palikta/s meilės kankinė(-ys). Čia ir fotografijos, ir užrašai, ir senovinės servetėlės – tai primena knygoje minimą Orlando turėtą maldaknygę, kurią ant ešafoto laikė Škotijos karalienė Marija Stiuart – su jos kraujo dėmele, plaukų sruoga, duonos trupiniu ir tabako dulkelėmis. Tarp servetėlių, prisegamos marškinių apykaklės, lakūnių ir gražuolių rasime ir Marcelio Duchamp’o portretą, kad nepamirštume, kas pirmas Monai Lizai nupiešė ūsus.

Atidūs skaitytojai dažniausiai yra įdėmūs klausytojai. Ir pastabūs žiūrėtojai. Tie, kurie skaitė ar bent laikė rankose Virginijos Woolf romaną „Orlando“, tikrai pastebėjo, kad pavadinimas prasideda ir baigiasi ta pačia raide – tobula geometrine figūra, neturinčia nei pradžios, nei pabaigos. O. Žinoma, jei laikė rankose ne lietuvišką vertimą, kur iš vyro į moters kūną keliaujanti persona tampa tai Orlandu, tai Orlanda, o romano pavadinimas – tiesiog „Orlandas“. Kai konceptualūs turinio pokyčiai aukojami dėl kalbos normų, ji sustingsta kartu įšaldydama konservatyvią lytiškumo sampratą. Tačiau taip veikėja/s įvietinama/s – tampa beveik vietiniu, – nes dviprasmybės ir neapibrėžtumas, savitumo ir kitoniškumo susiliejimas trikdo sodietišką lietuvių mentalitetą. Orlando iš sodžiaus ar Orlandas iš sodo? Laisvydė Šalčiūtė grąžina Orlando į tarptautinį kontekstą – suteikdama naujų impulsų ne tik literatūros, bet ir vaizdų vertimo menui.

„7 meno dienos“ Nr.12 (980), 2012-03-23
http://www.7md.lt/lt/2012-03-23/daile_2/dvidesimt_devynios_tapatybes.html

Laima Kreivytė - 2010

„NEKALTYBĖS“ MUZIEJUS

Laisvydės Šalčiūtės paroda „Intymumas“ galerijoje „Kairė-dešinė“

„Nekaltybės muziejus“ - turkų rašytojo Orhano Pamuko knyga, neseniai pasirodžiusi ir lietuviškai. Tai, kas aprašoma šimtuose puslapių, yra veikiau kaltės išklotinė, tiksliau - kaltės išpirkimo chronologija. Muziejus tampa geismo sutaurinimo metafora. Mėnesį trukusios, bet metų metus kontempliuojamos aistros archyvu, kasdienio nusižeminimo ir savitvardos sąvadu, (klepto)manijos įkalčių saugykla. Nekaltybės muziejus Stambule iki šiol neatidarytas - kas galėtų „sukuruoti“ apsėdimą? Ypač kito žmogaus. Tik apsėstasis pajėgus galynėtis su savo demonais, o stebintieji kovą tegali mazochistiškai brėžti paraleles su savo ir kitų gyvenimais.

Laisvytė Šalčiūtė atidarė kažką panašaus į „Nekaltybės muziejų“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Parodą „Intymumas“ sudaro atskirose salėse eksponuojami trys nauji darbų ciklai: tapybos - „Giesmių giesmė“, fotografijų - „Kūno apieškojimas“ ir instaliacija „Nepakankama nekaltybė“. Kiekviename jų diskutuojama su tradicija - teksto, kūno vaizdavimo ir šeimos struktūros. Tradicija (per)konstruojama išryškinant tris aspektus: estetinį, socialinį ir konceptualų. Tai ne tik asmeninis intymumo ribų tyrimas, bet ir kontekstuali intymumo ekonomikos analizė - būtent todėl straipsnio pavadinime „nekaltybė“ atsidūrė kabutėse. Nekaltybė, kaip ir nėštumas, negali būti dalinė. Todėl „Nepakankama nekaltybė“ yra net ne klausimas, o kaltinimas. Reikia pamatyti instaliaciją savo akimis, kad tai suprastum.

Trečiame galerijos aukšte (kaip pasąmonės pastogėje) įėjimą į salę atitveria balta gipiūrinė („vestuvinė“) medžiaga. Atitveria nuo viršaus iki akių - mūsų žvilgsnis į aplinką ir čia vykstančias apeigas nėra nekaltas, jis košiamas pro papročių ir socialinių normų šydą. Langai ir sienos taip pat uždengti balta me džiaga, apsaugančią erdvę nuo „nešvaros“ ir dienos šviesos. Neutralus baltas galerijos kubas tampa iniciacijos ritualo vieta. Čia šviečia tik tai, kas apšviesta, - milžiniška ant aliuminio plokštės atspausta spalvota vestuvinė fotografija ir dvi šviesdėžės su jaunavedžių fotografijomis. Tačiau pirminė instaliacijos prasmė keičiasi įžengus į prietemoje skendinčią salę. Vestuvinė fotografija, iš tolo priminusi „šeimos altorių“, atitverta nuo žiūrovų geltona juostele su anglišku užrašu „Nusikaltimo vieta. Eiti draudžiama“. Kodėl idealizuotas šeimos modelis kriminalizuojmas? Kas nusikalto ir kaip?

Fotografijoje matome autorę Laisvydę Šalčiūtę ir jos vyrą Kęstutį Grigaliūną pasipuošusius ilgomis baltomis vestuvinėmis suknelėmis. Jie dar kartą atlieka performatyvų judesį - santuokos ritualo pakartojimą, bet keičia lytiškumo kodus. Dvi suknelės (= dvi nuotakos?) ardo heteronormatyvinę šeimos sampratą. Bet ar suknelės ir nuometo užtenka, kad taptum moterimi? Ar drabužis ir su juo siejami vaidmenys keičia tarpusavio santykius? Kas vis dėlto slypi po šiuo maskaradu?

Tai klausimai apie tapatybę - asmeninę, meninę, socialinę. Tapatybės problema iškyla kiekvieną kartą, kai susimąstai - kas aš? „Nepakankama nekaltybė“ išryškina įtampas tarp biologinės (gimei moteriškos lyties, tai esi moteris) ir performatyvios (lytis yra socialinis konstruktas) lytiškumo sampratos. Judith Butler teigia, kad tai, kuo mes tampame, priklauso nuo nuolat atliekamų ritualų, kad savo „vyriškumą“ ar „moteriškumą“ kuriame per kasdienes praktikas. Tradicinė patriarchalinė visuomenė remiasi biologine lyties samprata ir bet kokius nukrypimus nuo jos įsivaizduoja kaip grėsmę nusistovėjusiai tvarkai. Nenormatyvines praktikas stengiamasi bet kokiomis priemonėmis ištrinti iš viešojo diskurso. Užtenka prisiminti „tikro vyriškumo“ ir „tikro moteriškumo“ išsiilgusių Lietuvos parlamentarų pastangas kriminalizuoti homoseksualumą. Todėl šviesdėžėse esantys Laisvydės ir Kęstučio „vestuviniai“ portretai primena nusikaltėlių fotografijas: veidu ir profiliu. Abu „kaltinamieji“ vietoj vardo ir pavardės gauna diagnozę: „Nepakankama nekaltybė“.

Tai svarbus politinis pareiškimas - pakankamas, kad kreiptumeis į teismą už „netinkamų“ vertybių propagandą. Bet tuomet teisėjai ir cenzoriai turėtų atsakyti į klausimą, kuo skiriasi menas nuo propagandos? Estetikos laipsniu („gražiai“ ar „negražiai“ pavaizduota), pranešimo sudėtingumu (metaforiškas ir daugiasluoksnis - gerai, tiesmukas - blogai), autoriaus pozicija (jei „šaržuoja“ ir svilina pragare „nusidėjėlius“ - gerai, o jei ima iš natūros, gyvenimo, popkultūros - blogai)? Laisvydė Šalčiūtė nesutinka būti spraudžiama į (as)meninius ar socialinius rėmus. Ant balta medžiaga nepridengtos sienos priešais vestuvinę fotografiją juodomis raidėmis užrašyta: „Bandžiau susilaikyti, bet pabėgau.“

Turbūt labiausiai išorinę ir vidinę cenzūrą trikdo tikros istorijos, nufotografuoti dokumentai ir gyvi liudininkai. Todėl labai svarbu, kad Šalčiūtė remiasi savo biografija, fotografuoja ne šiaip personažus, o save ir savo vyrą. Į parodą užsukę AICA konferencijos dalyviai prisiminė Jurgio Mačiūno „Fluxus vestuves“, kai ceremonijos metu jaunikis ir jaunoji apsikeitė drabužiais. Šiuo atveju Laisvydė ir Kęstutis ne apsikeitė, o įsispraudė į niekada pačių nedėvėtas, iš „antrų rankų“ parduotuvės pigiai pirktas, bet prabangiai atrodančias vestuvines sukneles. Laisvydės basos kojos ir baltų rožių puokštė ironiškai komentuoja moters „gamtiškumą“, o į kumščius sugniaužtos Kęstučio rankos, sunkiai nusvirusios ant baltų suknelės klosčių, išryškina moteriško / vyriško maskarado dirbtinumą. XIX a. Vakaruose įsitvirtinus romantiškos meilės sampratai, kuri pasikėsino išstumti ekonominiais išskaičiavimais grįstą socialinį kontraktą, giminių susitarimą pakeitė asmeninis apsisprendimas. Tačiau pasirinkimą vis dar bando reguliuoti religinės ir pasaulietinės galios institucijos. Jūsų teisė rinktis - bet tik „normos“ ribose. Inscenizuotos vestuvinės fotografijos kelia klausimą: ką renkamės - lytį ar žmogų?

Instaliacija „Nepakankama nekaltybė“ tarsi apvainikuoja „Giesmių giesmės“ ir „Kūno apieškojimo“ darbų ciklus. Tačiau - „tas pats kelias kyla aukštyn, tas pats kelias leidžias žemyn“, rašė Dante. Abiejuose cikluose menininkė kontrastingai jungia tekstą ir vaizdą. Ne mažiau svarbus tapybos ir fotografijų elementas - kūnas. Aštuoni „Giesmių giesmės“ didelio formato paveikslai - konceptualus Šventojo Rašto perrašymas šiuolaikinėmis priemonėmis. Autorė aproprijuoja ir sugretina internete rastus religinius simbolius ir popkultūros ikonas: angelai, žvakės, rožės, sopulingoji širdis, šventųjų nimbai ir dinamiški tenisininkių, besibučiuojančių dainininkių kūnai. Rožinė spalva nurodo ne tik Susan Sontag aprašytą „kempo“ estetiką, bet ir homoerotines pasijas. Angliškai užrašytos ištraukos iš „Giesmių giesmės“ kalba ne apie vyro ir moters, bet dviejų moterų meilę. Tai, kad autorė perkuria jau egzistuojančius, daugybę kartų įvairiais pavidalais reprodukuotus vaizdus, tarsi legitimuoja kontroversišką panešimo turinį. Pavyzdžiui, Michelangelo „Pietą“ primenanti kompozicija, kur Šv. Marija laiko ne sūnaus, o dukters kūną, neatrodo šventvagiška ar provokuojanti. Šiuos darbus reikia ne žiūrėti, o skaityti - žodžius užklojant vaizdais ir atvirkščiai. „Giesmių giesmės“ poezija pakylėja, o atskiri it adatėlėmis prie kūno prismeigti žodžiai, žymintys jausmus, daro personažus pažeidžiamus. Tokie paveikslai galėtų kabėti gatvės meno bažnyčiose.

Pradėjus kanono dekonstrukciją neįmanoma apsiriboti Šventraščiu. Krikščioniškoji ikonografija dar stipriau įsirėžusi į vaizduotę nei žodis. Fotografijų ciklas „Kūno apieškojimas“ išryškina emocinę, sakralinę ir abjektišką kūno dimensiją. Nuogos iki pusės autorės fotografijos tampa prieštaringų emocijų kovos lauku. Ant rankų, kojų, pilvo, nugaros, pečių, krūtinės, šono iš žmogaus plaukų dėliojami užrašai apie meilę ir atstūmimą - dažnai toje pačioje fotografijoje. Kūnas tarsi deseksualizuojamas ir deindividualizuojamas: nespalvotose fotografijose matome susigūžusią, užsimerkusią ar nugara stovinčią menininkę, kartais tik torsą. Krūtinė ir pusiaujas uždengti. Autorė atsimerkia tik vienintelėje fotografijoje ištiestomis rankomis, ant kurių užrašyta: „Venk tiesioginės stiprios meilės“. Ši fotografija kabo priešais ant kitos salės sienos pakabintą „nukryžiuotąją“ - tik vietoj viso kūno matome atskiras rankas ir kartu sudėtas kojas, vietoj vinių jos „pervertos“ plaukais. Nuoroda į sakralią dimensiją dekonstruojama ne tik moters kūną rodant vietoj vyro, bet ir suardant kūno vientisumą: vietoj galvos, širdies, torso žioji tuštuma. O žaizdos kaip gyvos auga plaukais.

Plaukų naudojimas mene turi daugybę kultūrinių konotacijų - pradedant mitais, kur plaukai reiškė galią, ir baigiant 9-ojo dešimtmečio abjektišku menu, kai nukirpti plaukai (kaip ir nagai, kūno skysčiai, išmatos) turėjo kelti pasibjaurėjimą ir savo beformiškumu, laikinumu ardyti meno ir gyvenimo ribas. Iš Julios Kristevos „Siaubo galių“ atėjęs abjekto apibūdinimas reiškė „atmatą“, tarp subjekto ir objekto esantį tarpą - tai, kas kažkada buvo gyva ir tapo negyva. Laisvydės ant kūno dedami plaukai kelia dvejopas asociacijas - jie leidžia prabilti kūnui, išsivaduoti iš su abjektu siejamos ikisimbolinės, neartikuliuotos raiškos, bet plaukų negyvumas, dirbtinis natūralumas patį kūną paverčia abjektišku.

Laisvydės Šalčiūtės „Intymumas“ - ne tik paroda. Tai meninis artumo formų, kūno ir kintančių tapatybių tyrimas šiuolaikinės vizualiosios ir queer kultūros kontekste. „Nepakankamą nekaltybę“ elegantiškai pavertęs „nepakaltinama“. Ne klinikine ar teisine, bet estetine ir etine prasme.

„7 meno dienos“ Nr.42 (918), 2010-11-26
http://www.7md.lt/lt/2010-11-26/daile_2/nekaltybes_muziejus.html

Monika Krikštopaitytė - 2008

JEI ŠV. JURGIS BŪTŲ MOTERIS

Laisvydės Šalčiūtės paroda „Propaganda. Svajonių transformacijos“ galerijoje „Vartai“

Jei šventas Jurgis gyventų šiais laikais, drakonų, kurie nuodija orą, jam tikrai pakaktų. Viena iš šiandienos pabaisų galima būtų įvardinti grožio arba moteriškumo propagandą, kuri nėra nei akivaizdi, kaip būdavo tarybinė, nei slapta. Pirk, puoškis, patik, būk kaip jos (reklamų ir gyvenimo būdo žurnalų merginos) graži, veikli, patraukli, paslaptinga. Viliojamai valgyk šokoladą ir laikykis dietos. Natūraliai švytėk ir vartok 13 dekoratyvinės kosmetikos priemonių. Būk įdomi asmenybė ir nuostabi namų ugnies (skalbimas, plovimas, siurbimas, maisto gaminimas, vaikų priežiūra ir t.t.) kūrentoja. Ir viskas vienu metu (?). Taip. O be to, tikras moteriškumas tiesiogiai siejamas su gera nuotaika, lankstumu ir supratingumu.

Tokios praktiškai neįgyvendinamos ir prieštaringos gyvenimo programos transliuojamos nuolatos, 24 valandas per parą, kur tik pasisuksi. Net kaip ir dera tikrai istorinei propagandai – proklamacijos įmetamos į pašto dėžutes, dalijamos gatvėse, skanduojamos per radijo aparatus. Kaip anksčiau daugelis „žinojo“, kad Leninas yra gero norintis žmogus (juk gynė knygas nuo žąsų ir pan.), taip dabar net nesąmoningai beveik visi „žino“, kaip atrodo tikra moteris. O ką daryti realiai moteriai? Galima visą gyvenimą paskirti savęs perdirbinėjimui šokinėjant nuo šokolado prie dietų. Galima atsiskirti, ignoruoti. Arba galima kovoti. Beje, kiekvienas kovotojas turi savo stilių, savo smūgius ir savo silpnąsias vietas.

Laisvydė Šalčiūtė su „tikrojo moteriškumo“ propagandos drakonu kaunasi jo paties metodais – nei atvirai, nei slapta. Kartais tai labiau panašu į žaidimą – taip kova iš tolo gali atrodyti tarsi grakštus šokis. Pagrindinės menininkės darbo su turiniu strategijos: reikšmių sukeitimas, hipertrofuotas imperatyvo išpildymas, atstumų tarp menamo ir realaus sutrumpinimas iki vieno žingsnio.

Didžiojoje salėje vaizdas žaismingiausias ir iš pirmo žvilgsnio nepavojingiausias. Ant sienų lyg domino figūros išdėstyti lygiašoniai paveikslų kvadratai. Prislopintos kūrinių spalvos irgi apgaulingai siūlo atsipalaiduoti. Vaizdai dengia vienas kitą, įsimaišo teksto nuotrupos – toks madingas televizijos kadrų srautas. Vis dar nekvepia muštynėmis? Prakaitą ir kraują pradedi užuosti, kai paviršutinišką žvilgsnį (toks būdingas žiūrint televizorių, ypač reklamas) perjungi į atidų. Gražuolės tos pačios, tik jų kandančios, šypsančios ir pražiotos burnos kažkokios plėšrios, su pagiežingu pasitenkinimu. Aiškia linija nubrėžtos raukšlės labiau primena randus, nei veido bruožų dėmenis. Žvilgsnis ir laikysena, reklamoje kvietusios, virsta įžūliomis ir grėsmingomis.

Tuose pačiuose paveiksluose populiariosios kultūros grimasos tarpsta tarp iš ten pat paimtų frazių, tik jos irgi perdėliotos taip, kad apsinuogintų jų bukas reiklumas ir šališko vertinimo įžūlumas. Kiekviena kompozicija turi savo atsiradimo istoriją ir pranešimą. Tai reiškia, kad ne tik reklama pluša išsijuosusi, kad galėtų konstruoti ir manipuliuoti svajonėmis, bet ir Laisvydė pagavusi jauką gerai jį apžiūri, apkramto ir sviedžia atgal su savo pozicija. Štai viena nekalta frazė apie lietuvių krepšinio komandą, kuri įprastomis aplinkybėmis būtų nemačiom nunešta minčių srauto, atsidūrusi šalia besirangančios plėšrios gražuolės dar kartą man primena neteisingą žaidėjų vertinimą. Lietuvos moterų krepšinis, nepaisant visų laimėjimų, yra kur kas mažiau žinomas nei vyrų. Siekdamos sumažinti žinomumo atotrūkį, krepšininkės net ryžosi nuogos fotografuotis kalendoriui. Tai primena liūdną Martino Scorsese filmo „Niujorke, Niujorke“ siužetą, kur labai gabi dainininkė pusę gyvenimo kaunasi su gyvenimo išbandymais, o sėkme ir išsipildymu laikoma tai, kad ji gali išeiti į didžiąją sceną ir apsimesti infantiliška lėle, kuri pasipuošusi trumpu sijonėliu makaluojasi, kraiposi arba nutaisiusi kūdikiškai naivų veidą fotografuojasi žurnalų viršeliams. Ir tik tai tegauni kovojusi lygiai tiek, kiek drąsus vyras?

Ne veltui pirmojoje, autoportretams skirtoje salėje Laisvydė cituoja karalienę Viktoriją: „Saugokitės menininkų – jie bendrauja su visomis socialinėmis klasėmis ir dėl to yra pavojingiausi.“ Ne tik bendrauja, bet ir filtruoja visoms klasėms skirtą informaciją. Menininkės autoportretai nėra nei reprezentatyvūs, nei romantiški, jai rūpi ne gerai atrodyti, o greičiau nurodyti savo poziciją. Šalčiūtė pasirenka jai įdomias ar kažkuo svarbias citatas ir įsiamžina šalia jų. Tekstas dalyvauja kaip lygiavertis asmuo daugumoje jos kūrinių. Autoportretuose jos pačios figūra net reaguoja į užrašą, tarsi jis būtų realus, veikiantis personažas. Su Gertrude Stein „Man patinka vaizdas, bet aš mėgstu sėdėti į jį nugara“ Laisvydė susitapatina ir vaizduoja save, sėdinčią nugara į užrašą. O prie Johno Cage’o „Aš neturiu ką pasakyti ir tai sakau“ stoja ranka užsimojusios oratorės poza.

Salėje „Sigmundas Freudas nebuvo čia pageidaujamas“ grįžtama į populiarios kultūros veiklos pradžią. Didėjančia tvarka iškabinti žaisliniai meškiukai. Visi kaip vienas minkšti, meilūs, pasiruošę glėbiui. Ir visi skirtingų spalvų, kailiukų, bruožų. Nekalti ir belyčiai, kaip turėtų būti vaikystėje. Vienas meškiukas lygu viena vaikystė. Pirmiausia toks besaikis pakartojimas gąsdina. Kiekvienas psichoanalitikas paantrintų, kad kartojimas susijęs su trauma. Beveik visos mūsų traumos įvyksta arba yra užkoduojamos vaikystėje, kaip ir lyčių priešiškumas. Kažkuriuo metu tau pradedama sakyti: „Kadangi tu esi berniukas, turi neverkti“ arba „Mergaitės turi gražiai elgtis, būti kuklios“ ar kiti ne visada naudingai elgesį formuojantys dalykai. Meškiukai tarsi gyvuoja toje dar ikilytinėje fazėje.

Antra, Laisvydės meškiukų kariauna padabinta šarvais – natūralių moterų labai tikroviškomis torsų nuotraukomis. Fotografuojami moteriški kūnai ne išsirietę dėl patrauklumo, o kaip tik truputį palinkę pirmyn. Taip dar ryškesnis jų minkštumas, žmogiškumas. Žodis „grožis“, norint pamatuoti jų vaizdo teikiamą jausmą, kažkaip čia netinka. Kūnai jaukūs ir kartu trikdantys, nes nuogumas nesuvaidintas, o tikras. Žmogiškų proporcijų žaislai pirmiausia skirti turbūt nesančiai motinai pakeisti. Gal todėl ir dėl apkabinimui sukurtos kūnelių padėties sulinkę torsai taip organiškai tinka meškiukų figūroms. Viskas gramatiškai tarsi teisinga, iš pagrindinių tradicinio suvokimo koordinačių neiškrypstama. Tai kurgi smūgis propagandai? Jį suduoda klausimai: kokie gi mes užaugtume ir ko tikėtumėmės, jei vietoje apžiūrai išriestų kūnų vaizdų daug dažniau matytume tokius – jaukius, apglėbiančius, natūralius moterų kūnus? Kokie tuomet būtų grožio standartai? Ar vaikas norėtų žaisti su meškiuku, pasiūtu pagal dabartines kūno grožio taisykles (liesoki būtų…)?

Žaisdama su reikšmėmis „miela“, „nemiela“ žaislų salėje Laisvydė klausė, iš kur ateina vertinimo kriterijai, o pirmojoje salėje ji pasodino vizualios kultūros reikalavimų įkūnijimą – visai kitokios paskirties „žaislą“. Iš lininio audeklo pasiūta žmogaus proporcijų lėlė yra aiškiai moteriškos lyties. Tai akivaizdu ne tik dėl grakščių linijų ir tam tikro minkštumo. Ji apvilkta juodu nėriniuotu korsetu, avi pačios menininkės batelius. Ir apatiniai, ir avalynė yra erotiški. Kitaip tariant, fetišai, iš esmės reikalingi siekiant kiek įmanoma ilgiau atitolinti susidūrimą su realiu kūnu. Negyva, bet tarsi gyva moteris yra mums žinoma iš legendos apie karalių Pigmalioną, kuris buvo pernelyg išrankus moterų atžvilgiu ir nusprendė pats pasidirbti sau pačią pagal savo geismus. Šiais laikais geiduliams tinkamą, bet negyvą moterį galima įsigyti kiekvienoje sekso prekių parduotuvėje. Šalčiūtės sukurtoji pažodžiui įgyvendina visus propagandos imperatyvus – ji yra ir kukli kaip „pilka pelytė“ (nyki medžiaga, veidas be bruožų ir net į pelės panašios ausytės), ir su stipriai išreikštu seksualumu (apranga ir nuogumas), ir iki beprotybės mylinti (kūną puošia tatuiruotės su meilės simboliais), o svarbiausia – nemąstanti ir negyva. Rezultatas šiurpokas. Kaip sako, būk atsargus su savo norais, nes jie gali išsipildyti.

Visi kūriniai, be abejo, labai subjektyvūs. Tai stiprioji jų ypatybė. Nes kovoje geriausia būti nenuspėjamai, kirsti netikėtai. Kažkas galbūt pasakys, kad Laisvydė kaunasi gudriai, lanksčiai – t.y. moteriškai. Bet tuomet verta prisiminti legendinio kovotojo Bruse’o Lee patarimą, kad kartais reikia tapti vandeniu – aptakiu, panaudojančiu priešininko jėgą savo naudai. Ši Lee strategija susisieja su Deleuze’o ir Guattari tapsmo teorija, kuri siūlo tapti moterimi ar gyvūnu. Dalis feminisčių klausė, o kas moterims iš tapsmo moterimi? Šiuo konkrečiu atveju pasivertimas sukonstruotu moteriškumo įsikūnijimu suveikia kaip tas iliuzijas žudantis ginklas. Dažnai pralaimi tas, kuris mano žinantis, su kuo kaunasi. Todėl Laisvydės sąmoningumas jos darbuose nuveikia daugiausia. Kaip ir legendoje apie šv. Jurgį, drakoną ji sužeidžia ir nusiveda prisirišusi už virvutės lyg inkščiantį šunytį. O mane labiausiai džiugina, kad su daugeliu kūrinių aš galiu pasitikrinti savo patirtis. Taip meno vartojimas tampa ne tik profesinis, bet ir asmeninis.

Septynios meno dienos. 2008-02-01 nr. 787
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=787

Laisvydė Šalčiūtė - 2008

APIE PERSONALINĘ PARODĄ PROPAGANDA. SVAJONIŲ TRANSFORMACIJOS. 2008 Galerija Vartai

Kaip ir mes visi, esu apsupta įvairių žiniasklaidos priemonių: televizijos, radijo, laikraščių, žurnalų, vienaip ar kitaip reiškiančių savo mintis ir požiūrius kolegų, pažįstamų bei artimųjų. Nori nenori tą įvairių idėjų ir teiginių kakofoniją aš nuolat girdžiu, vienaip ar kitaip tai mane pasiekia ir veikia, skatina ar bando skatinti tam tikrus mano veiksmus, pažiūras, nuotaikas.

Šie darbai yra apie tą „išorės" daromą poveikį ir mano bandymą jam kažkaip pasipriešinti, ginčytis, taip pat apie mano ir ne tik mano svajones ir kaip jos transformuojasi to „išorės spaudimo" paveiktos. Juk svajonės - dažnai kažkas labai intymaus, kartais poetiško ir tuo pačiu metu banalaus, ypač kai pradedi jas pasakoti garsiai, paverti jas žodžiais...

Taigi, šiuose darbuose kalbu apie gyvenimo būdo propagandą, peršamas stereotipiškas moters įvaizdžio klišių, vyriškumo ir moteriškumo sampratas bei moralinių vertinimų stereotipų propagandą.

Paveiksluose naudoju daug teksto, kuris čia yra svarbi kūrinių kompozicijos ir prasmės sudedamoji dalis. Absoliučiai visas šiuose darbuose esantis tekstas yra citatos - išgirstos, perskaitytos knygose, žurnaluose, laikraščiuose, reklamose. Didelė dalis šių tekstų yra anglų ir prancūzų kalbomis, nes šios citatos ir yra rastos tomis kalbomis, o be to, tai man svetimos kalbos ir man patinka, kad tie tekstai sukuria tarp manęs ir jų „papildomą" distanciją - tarsi stiklo sieną.

Darbų ciklai yra sugalvoti kaip „žaidimas". Kūriniai čia gali būti eksponuojami įvairiai. Nuo to, kaip juos padedi erdvėje, gali ir turi keistis prasmė. Tai lyg kokie „minčių pusfabrikačiai" - žodžiai ar žodžių junginiai.

Tai lyg vaikystės žaidimas, kai visi sugalvoja po sakinį ir iš tų sakinių, kuriuos sugalvojo skirtingi žmonės, galima sudėti juokingą istoriją, o tuos sakinius sukeitus vietomis keičiasi tos istorijos veiksmo vieta, siužeto posūkiai ir net pabaiga.

Tai „Žaidimas". Labai banaliai šnekant: gyvenimas yra žaidimas, menas yra žaidimas, meilė yra žaidimas... O apvertus kitaip: gyvenimas yra menas, žaidimas yra menas, meilė yra menas...

Taigi, mano tikslas šioje parodoje yra pasakoti istorijas, iš kurių susidėtų viena istorija, galbūt ne tiek išsakyta žodžiais, kiek nujaučiama. Nes tai, kas pasakyta žodžiais, tarsi sumažėja, netenka dalies prasmės ir reikšmės, kuri iš tiesų yra. Juk prasmės egzistencijai nereikia žodžių, nes žodis nėra esmė, o esmė nėra žodis. Juk esybė yra gyva tiek, kiek tylos yra aplink ją.

Sakoma, taip yra todėl, kad prasmė ar esmė neturi kūno. Ir tik tai, kas žmogiškai integruota gali būti pasidalyta su kitais.

Taigi, pasakoju istorijas. Be abejo, subjektyvumo man čia nepavyksta visiškai išvengti, nes mano lytis ir padėtis visuomenėje įtakoja tam tikras mano pasirinktas išraiškos priemones. Aš esu moteris. Menininkė. Turiu svajonių.

Nepaisant to, noriu, kad šiose istorijose būtu daug siužeto linijų: pagrindinė, šalutinė, antraplanė, trečiaplanė, ketvirtaplanė ir kad visos tos „linijos" kartais viena su kita persipintų, viena kitą dengtų...
Kad vienas žiūrovas galėtų susikurti ir „perskaityti" savo istoriją, o kitas - pamatytų ten dar kitą istoriją...

Tai istorijos apie kūną - vieną svarbiausių mūsų tapatybės raiškos priemonių, apie kasdienį „persirenginėjimą", siekiant būti „pripažintam", apie moters įvaizdžio klišes, kurios nepastebimai „įsikrausto" į mūsų vidų ir ima formuoti mūsų mąstymą, išorę, kartais net paverčia mus „beveidžiais žaislais"...
Tai istorijos apie gyvenimą, meilę, vienatvę, meną, žaidimus, grožį, svajones, apie nuolat besikaitaliojančias būties prieštaras...

Jurga Armanavičiūtė - 2008

LAISVYDĖ ŠALČIŪTĖ: MIELIAU BŪTI TIESIOG MENININKE

Kalbėti apie menininką galima dėl įvairių priežasčių. Viena aišku: teoriniam diskursui būtina neabejotina vertė. Pasak žinomo lietuvių grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio, tokia vertė kaip kūrinių kiekis, formatai, parodų skaičius ar jų sukeltas triukšmas toli gražu nėra būtina. Nors kalbant apie Laisvydę Šalčiūtę, bendraminčių ir kolegų vadinama Laisve, neapsieisime be išvardytų dalykų. „Statistiškai“ – tai viena iš aktyviausių ir produktyviausių menininkių, nenuilstamai kurianti grafikos ir tapybos darbų serijas, objektus, instaliacijas, fotografijas, iliustruojanti (ir rašanti) knygas, dalyvaujanti daugelyje parodų Lietuvoje bei svetur, nuolat rengianti personalinius pasirodymus. Ji ne tik kuria ir dalyvauja, bet ir daugelyje išvardytų kūrybos sričių pelno apdovanojimų. Taigi priežasčių kalbėti apie Laisvę specialiai ieškoti nereikia.

Pradėti galima nuo jos kūrybos įvairiapusiškumo. Nors menininkė yra puikiai įvaldžiusi tradicinės grafikos technikas (ypač medžio ir lino raižinį) bei suformavusi savitą kūrybinį braižą, šiandien mieliau renkasi konceptualiosios grafikos kelią. Daugiau nei penkiolika aktyvios veiklos metų Laisvė kūrė grafiką, tačiau visuomet jautė poreikį jungti įvairią raišką, žanrus ir technikas. Vadinti ją tik grafike netikslu, nes šiai sričiai ji nėra ištikima. Laisvės manymu, tiksliau ir mieliau ją įvardyti tiesiog menininke. Šis labiau apibendrinamasis kreipinys nėra tuščiagarbis noras būti kuo nors daugiau, nei esi – per pastaruosius trejetą metų Laisvės sukurti tapybos ciklai, objektai, fotografijos, instaliacijos byloja, kad vienoje srityje jai ankštoka. Mintis, jog „mes esame čia, kad gyventume ir pažintume gyvenimą daugelyje matavimų, visą jo įvairovę“ savotiškai atliepia menininkės kūrybos principą, nes „individualaus stiliaus“ ji nelaiko didele vertybe. Pasilikdama tam tikrą galimybę keistis, Laisvė sąmoningai neprisiriša prie vienos technikos ar stilistikos: „Man svarbu išlaikyti atvirą požiūrį tiek pasaulėžiūroje, tiek ir kūryboje. Tai nevaržo ir netrukdo išreikšti norimas idėjas“, – teigia ji.

Pastarųjų metų kūryboje Laisvė itin dažnai gvildena lyčių lygybės arba moteriškos tapatybės tematiką: 2007-ųjų lapkritį Vilniuje, Tarptautinio šviesos festivalio LUX metu, ant Vilniaus grafikos meno centro fasado, Latako gatvėje, buvo eksponuota jos instaliacija „Šviečiančios moterys“, kurioje panaudoti aštuonių žinomų Lietuvos ir pasaulio moterų atvaizdai; tų pačių metų gruodį Gintauto Trimako kuruotoje parodoje „Apie repliką“ (VGMC galerija „Kairė–Dešinė“) rodytas fotografijų ciklas „Pornografija“, sudarytas iš įvairių vyriškų lūpų atvaizdų; šį sausį personalinėje parodoje „Propaganda. Svajonių transformacijos“ (galerija „Vartai“) moteriškojo identiteto linija persmelkė ir ekspozicijos formą, ir turinį. Tai nėra atsitiktinis idėjų proveržis, kuris akimirką blykstelėjęs sunyksta. Jos kūryboje ir kasdienybėje tai neatsiejama nuo moters ir menininkės savivokos.

Moteriškoji tematika Laivės kūryboje yra parankus ir ypač mėgstamas rūpimų idėjų raiškos instrumentas. Moters kūnas, kaip pagrindinis vaizdavimo objektas, jos darbuose atsirado dar 1996 m. spalvotų lino raižinių cikle „Aktai“. Tuo metu, ką tik grįžusi iš simpoziumo Danijoje, kur vienas iš siūlomų užsiėmimų buvo moters akto piešimas iš natūros. Modelis pozą keisdavo kas porą minučių ir sugebėti jį nupiešti per tokį trumpą laiką lengva nebuvo. Nuo tada menininkės piešiniuose ir „apsigyveno“ tos savitai transformuotos bei deformuotos moterys, kurios ilgainiui virto į taktiliškas gracijas (2002–2004), „draskomas vidinių prieštaravimų“[2], o vėliau – į moteriškos lyties meškiukus ir šuniukus (2006)...

Lyčių lygybės klausimas mene aktualizuojamas nuo Lindos Nochlin laikų ir toli gražu nėra naujiena nei pasauliniame, nei lietuviškame kontekste (ypač menininkių ir jų grupių darbuose). Verta prisiminti neseniai vykusį alternatyvų moterų festivalį „Sabotažas“ (2007), kurio rengėjai kvestionavo tradicinės lyčių sistemos inerciją.

Įvairiais gyvenimo tarpsniais Laisvę domino ir tebedomina įvairūs šios temos aspektai, susiję su tam tikrais pojūčiais ir konkretaus laikotarpio problematika. Jie paremti asmenine patirtimi, kuri kūryboje formuluojama kaip tam tikra socialinė pozicija. Anot menininkės, „gyvenime nuolat vyksta didesni ar mažesni „susidūrimai“, „susižeidimai“, kurie gal ir nėra „mirtini“, tačiau palieka „randus“. Tie gyvenimo „randai“ ir pakreipia kūną bei sielą tam tikra linkme, formuoja specifinį požiūrį, „judėjimo trajektoriją“, išraiškos priemones ir temos interpretavimą“

Socialinių stereotipų persotinta kasdienybė, santykiai tarp lyčių, moters įvaizdžio klišės yra pagrindinė Laisvydės Šalčiūtės kuriamo meno medžiaga. Socialinės kritikos šiuolaikiniame mene netrūksta, tačiau menininkė pripažįsta, kad buvimas „reginio visuomenėje“, kur daugelio žmonių gyvenimas tėra beprasmių inertiškų įvykių seka – „dirbk, pirk, mirk“ – ir lemia kritinį požiūrį. „Mus supanti, veikianti ir varžanti aplinka atima galimybę pajusti savo unikalumą, turėti savo požiūrį, džiaugtis formų įvairove. Man gražu ir įdomu mūsų skirtybės, aš vertinu formų įvairovę ir jos pasigendu“, – teigia menininkė. Neretai toks socialinis angažuotumas Laisvės kūriniuose išreiškiamas tekstais – dažniausiai atsitiktiniais žiniasklaidos teiginiais ar reklaminiais šūkiais, kurių netrūksta moterų žurnaluose, Tashen leidyklos kataloguose, reklaminiuose leidiniuose, meno albumuose.

Citatas (greta prasminės tekstų informacijos) autorė naudoja ir kaip svarbią kūrinių kompozicijos dalį. Visi tekstai parašyti užsienio kalba, tačiau tai nežymi kūrėjos nuostatų ar įsitikinimų. Tai greičiau tam tikros pozicijos, paremtos kultūriniais galios svertais, išraiška. Kūrybą inspiruojanti žiniasklaidos ir reklamos skleidžiama stereotipų propaganda verčia ginčytis su ja, polemizuoti, kartais – pasikviesti „pokalbiui“ nestandartines asmenybes, kurios nesivadovauja visuomenės primetamais stereotipais ar elgesio normomis. Asmenybes, kurios buvo unikalios, kurios tas normas laužė ir savo laiku turėjo drąsos elgtis savaip. Ne viena jų (Pablo Picasso, Albertas Einstainas, Marcelis Duchampas, Gertrude Stein, Salvadoras Dali, Hannah Hoch, Meret Oppenheim, Oskaras Kokoshka ir kiti) tiesiogiai dalyvauja meno kūrinyje, tapdamos pilnavertėmis dialogo dalyvėmis.

Dažname meno kūrinio tekste arba teiginyje apie kūrybą Laisvę persekioja žaidimo sąvoka. Vienas iš jos kūrinių kuo atviriausiai deklaruoja: „Play art. Play life. Play now“ (šį, kaip pati sako, ant elektros pastotės esantį užrašą – puikų stick art egzempliorių menininkė kasdien mato važiuodama troleibusu iš Antakalnio į savo dirbtuvę). 2006 m. galerijoje „Vartai“ ji rodė paveikslų ciklą „Vaikų žaidimai, vaikiškos istorijos“, tais pačiais metais dalyvavo parodoje „Dvigubas žaidimas“, o 2008 m. personalinės parodos atidaryme prasitarė, jog pastaroji yra tarsi žaidimas. Verta priminti, kad įvairiuose Laivės darbų cikluose apstu įvairiausių vaikiškų žaislų, ypač meškiukų, atvaizdų arba kai kuriems darbų ciklams itin būdinga vaikiška – taigi žaidybiška – formų traktuotė. Anot Hanso George‘o Gadamerio, žmogiškojo žaidimo ypatybė ta, kad jis gali naudoti ir intelektą – išskirtinę žmogaus savybę numatyti tikslus bei sąmoningai jų siekti[5]. Šalčiūtė žaidimą supranta ir pateikia ne kaip paviršutiniškumą, bet kaip kone vienintelę žmogiškų santykių ar kūrybinio proceso tąsos galimybę.

Nunykus žanrinėms, stilistinėms bei kitoms meno istorijoje determinuotoms įvairių dailės sričių riboms, Laisvydė savo naujausius didelių formatų medžio raižinių ciklus drąsiai vadina tapyba. Anksčiau taip mėgtas medžio raižinys šįkart tampa tik priemone išraižytam piešiniui perkelti ant drobės. Išdžiūvus aliejinio dažo atspaudui, į rankas imamas teptukas. Baigtinį kūrinio vaizdą, nenaudojant grafikoje įprastų mechaninių „tarpininkų“ (spausdinimo staklės, spausdinimo mašinos), nulemia rankų darbas. Viena vertus, tai nėra „grynoji“ tapyba, tačiau pasirinktos išraiškos priemonės bei medžiagos – drobė, porėmiai, aliejiniai, akriliniai dažai, teptukas – lemia beprecedentį sąvokos „tapyba“ vartojimą. Juolab kad autorė, matyt, ne kartą versta dėl to pasiaiškinti, turi svarių argumentų: „Šiais laikais vieni tapo dūmais (Jonas Gasiūnas), kiti iš spalvotų popieriaus skiautelių klijuoja tapybinius potėpius (Seo). Dauguma Andy Warholo ir Roberto Rauschenbergo tapybos darbų atlikti naudojant šilkografinius atspaudus ant drobės. Šiuo metu populiarus Londono menininkas Banksy kuria tiražuojamą tapybą, naudodamas populiarią stencil graffiti techniką, kai ant drobės purškiamas trafaretinis piešinys kartojamas ant kelių drobių (nors tiražavimas visada buvo būdingas grafikai ir skulptūrai)“[6]. Taigi stebėtis Laisvės tapyba nevertėtų. Greičiau vertėtų pasinaudoti Morriso Weitzo siūlymu praplėsti sąvokos vartojimo ribas.

Laisvydė – puiki ornamentalistė. Neišsemiamos ornamentų variacijos yra vienas esminių ir stipriausių jos kūrybos leitmotyvų, beveik visai išnykęs iš naujausių menininkės darbų. O ryškiausiai ornamentai buvo „suvešėję“ 1994–1996 m. spalvotuose lino raižinių serijose ir vaikiškų knygelių iliustracijose. Kalbant apie knygų iliustraciją – dar viena menininkės kūrybos sritį, vertėtų išskirti ypatingą spalvų ir formų turtingumą, įtaigią piešinio manierą. Pirmoji knyga iliustruota dar 1991 m. (Ritos Užtupaitės „Lelijų gatvelė“). Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje Laisvei teko iliustruoti grožinę literatūrą vyresnio amžiaus vaikams, vadovėlius, poezijos knygas. Menininkė yra parašiusi ir iliustravusi net tris knygas vaikams: „Raudonas kamuolys“ (2005), „Nykštuko kepurėlė“ (2005), „Žiemos pasaka“ (2006). „Raudonas kamuolys“ 2006 m. Knygos meno konkurse pelnė gražiausios metų knygos vaikams apdovanojimą, o „Nykštuko kepurėlė“ – IBBY diplomą už geriausią 2005 m. knygą mažiausiems skaitytojams. Vaikiškos knygos dailininkei – visai kito pobūdžio kūryba. Tai – savotiškos atostogos. Kitaip nei vaikų pasakų pasaulis, įprastinis menas neįpareigoja būti vien pozityviu.

Pabaigai vertėtų pri(si)minti, jog greta tradicinės grafikos, tapybos, instaliacijų, fotografijų ir knygų iliustracijų, Laisvydė sukūrė objektų ciklą „Kodeksas“, kurį rodė tarptautinėje parodoje „Ultima ratio“ (galerija „Meno parkas“, 2006). Ant gruntuotos drobės preciziškai išdėliotos surūdijusios vinys formuoja išoriškai tobulą, konceptualią sistemą. Nelyginant 6-ojo dešimtmečio JAV popmeno kūrėjo Josepho Cornellio pedantiškai išdėstyti senų, bet brangių objektų rinkiniai, nuo išorinio pasaulio atitverti stiklu, mezga dialogą tarp buvusio ir esamo, kultūros ir natūros. Norisi tikėti, jog šis darbų ciklas menininkei nėra tik vienkartinis kūrybinis eksperimentas. Gal paskata tęsti pradėtus darbus ir imtis naujų taps 2007 m. Laisvydei Šalčiūtei skirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija? Dailininkė prisipažįsta kurianti ne dėl premijų, o vedina nenumaldomo vidinio poreikio. Ir priduria, jog, kaip ir kiekvienam kūrėjui, taip ir jai labai svarbus aplinkinių įvertinimas bei palaikymas.

Dailė 2008/1

Irena Jomantienė - 2006

STILIAUS NESUVARŽYTA

Dailininkė Laisvydė Šalčiūtė pirmiausia nustebina reta šiais laikais ramybe ir išsipildymo jausmu, savikliova žmogaus, ištikimo pašaukimui, nuoširdžiai besistengiančio kuo vaisingiau pasinaudoti dangaus duotu talentu.

Baigusi studijas Vilniaus Dailės akademijoje 1989 m., Laisvydė Šalčiūtė išsyk pasiskyrė laisvai kūrybai ir niekuomet neieškojo „pastovios“ tarnybos.

Kasdienis nuoseklus darbas garantuoja dailininkei puikų technikos paslapčių išmanymą, be kurio niekas negali pasiekti laisvos išraiškos. Kai nuosekliai dirbi, gali pasidžiaugti rezultatais: per 15 metų dailininkė surengė 20 personalinių parodų, dalyvavo 50 grupinių parodų Lietuvoje ir svetur.

Jos darbai nesyk buvo įvertinti parodų ir konkursų diplomais ir premijomis, Šalčiūtė yra gavusi kūrybinių stipendijų, skiriamų Lietuvos Kultūros ministerijos ir užsienio meno institucijų.
Paviršinis šiuolaikiškumas prieš vidinį laiką

Šios menininkės darbai paguodžia dailės mylėtojus, kurie jaučiasi išduoti šiuolaikinio meno perversmo, nubraukusio tai, kas, regis, sudarė pačius meno pagrindus: dailininko amato išmanymą, akies-minties-rankos sandraugą ir įgudimą, išradingumą ir originalumą, estetines pajautas. Laisvydė Šalčiūtė gi nesusiviliojo „madingiausiomis“ meno kalbomis - video ar skaitmeniniu, kūno menu - kurių ėmęsis dailininkas tarsi savaime gauna garantiją „būti įlietas“ į pagrindinę nūdienio meno srovę. Priešingai, ji drąsiai kliaunasi archaiškiausiomis žmonijai žinomomis raiškos priemonėmis - linija, pavidalu, spalva, faktūra.

Nelyginant maldininkė celėje, menininkė leidžia ilgas valandas savo studijoje Vilniaus senamiestyje, kruopščiai ir atsidėjusi kuria paveikslus, kaskart atrasdama naują piešinio, atspaudo, tapybos derinį, koks jai atrodo tuosyk tinkamiausias jos komunikacijai su pasauliu.

Žiūrovui, nesusipažinusiam su techninėmis dailės plonybėmis beveik neįmanoma įžvelgti, kokia technika sukurtas vienas ar kitas darbas. Tačiau šis įspūdis nėra skirtas nei stebinti nei apgauti, kaip tik dėl šios sunkiai apibūdinamos prigimties jos darbai tokie prasmiškai daugiaklodžiai, pasiūlantys įvairių įžvalgų ir interpretacijų.

- Nūdienei jausenai perteikti tinka įvairiausi būdai ir technikos, tarp jų ir „senasis atspaudo“ amatas. Viskas priklauso nuo to, kaip valdai išraiškos priemones, kiek turi talento ir profesionalumo, - sako dailininkė. - Be to, menininkas turi turėti ką pasakyti. Kitaip nepadės jokios priemonės.“

Dailininkės nevaržo jokie stereotipiniai įsitikinimai nei nuogąstavimai, kad pasirodys nešiuolaikiška. Penkiolika jos kūrybinio darbo metų įrodė, kad menininkes variklis pirmiausia - vidinis jos dinamizmas. Jos pačios natūralus poreikis tuo metu perkurti savo manierą, naujai atrasti tąsyk - tam savo laikui - tinkamiausią raišką, jai palenkti visa tai, kas plūduriuoja aplinkui, žinoma, daro įtaką, bet ja nemanipuliuoja.

- Negaliu įsivaizduoti nieko neprofesionaliau, nei likti ilgam „supančiotai“ savo pačios stiliaus.

Ji sakosi mąstanti vaizdiniais, o kiekviena nauja idėja ar jų „spiečius“ spiria ieškoti ypatingojo sprendimo - atitinkamos priemonių, technikų, žvilgsnio ir žanro orkestruotės. Taigi ėmusis naujo ciklo, dailininkė tarytum uždavinį sprendžia, nelyginant mįslę bando įminti. Jos nepaprastai įvairios parodos aiškiai atskleidžia menininkės gebėjimą atrasti vis naujus sprendimus, nebijant paaukoti manieros, kurioje jau galėtų pasijusti saugi, galbūt įtikusi publikai.

Piešinys

Nesilaikydama vieningos ideologijos nei stiliaus, dailininkė demonstruoja stulbinamą aukščiausios meno kokybės pastovumą. Tą lemia ir tapytojiškai subtilus spalvos pojūtis ir ypatingos paviršiaus, tekstūrų ir faktūrų vertės žinojimas. Šie ištekliai skirtingai panaudojami, nelygu koks darbas. Tačiau jos talento ir visos raiškos šerdis yra piešinys.

Užtikrintai vedama linija ir puikus žmogaus anatomijos išmanymas (lygiai svarbus realistiškiau traktuojant žmogaus figūrą, ją deformuojant ar abstrahuojant) byloja apie tam tikrą piešėjo talento kokybę, pažįstamą iš Renesanso dailininkų, modernistų Dali, Pikaso ar Matiso.

Taigi lietuvių menininkė priklauso elitinei piešėjų kompanijai. Ji taip valdo liniją, kad ja džiazuoja, ir kiekviename darbe, kiekviename cikle piešinys groja pagrindinę partiją, nors neįžvalgiems tai toli gražu nėra akivaizdu. „Aktai.Besišypsančios“ (2002) cikle, tikroviškiausiai traktuojančio moters figūrą, linija taki, 2004 -ųjų „Cirko Dainos“ ciklo, kuriame moters figūra ekspresionistiškai deformuojama, linija tampa nervingesnė, tarsi nutrūkstanti. „Laterna Magica“ pateikia dar kitokį linijos „charakterį“ - ji tarytum išversta, tarsi dygsniai, taip savaime tampa charakterizavimo priemone.

Moters figūra kaip tema

Moteris - jos kūno ir vidaus santykis, jos vaidmenys ir visi jų atributai - nepaliaujamai menininkę dominanti tema. Šiuo požiūriu ji vėl pakliūva į puikią vyrų modernistų ir postmodernistų, didžiųjų moterų aktų piešėjų ir tapytojų kompaniją. Pakliūva ir nieko, nepabūgsta - mezga su jais menamus dialogus.

Įdomu, kad jos moterų (bent jau ankstyvesnių, spalvotų tarpsnių) kūnai sklidini to paties spindesio, kurio turėjo Ticiano ar Rubenso kerinčios moterys.

O panagrinėję jos darbus įdėmiau, pamatysime įdomių paralelių ar dialogų su minėtais menininkais - antai jos „Princesės“ kalbasi su Mane „Pusryčiais ant žolės“, „Liūtas“ - su Pikaso „Avinjono madmuazelėmis“, „Katinas“ - su Baltuso „Žaidžiančia su kate“.

Dailininkė „kalbasi“ su šiais grandais apie moters tapatybę bei kokios jėgos tą tapatybę formuoja. Pokalbiai šie įvairūs - jos balsas čia šaižus, tai tiesioginė ataka pasirėmus ekspresyviu vaizdu (prieš stereotipinius moters vaidmenis), bet štai ji kalba pritildytu balsu, o štai ir poetiniai-filosofiniai nutylėjimai, tačiau net tuomet justi sunkiai tramdoma ironija.

Vėlyvesniuose Šalčiūtės darbuose moters figūra tarsi išnyksta, ją pakeičia lakoniškos ideogramos (menančios Klė), žyminčios moteriškus atributus - lūpas, krūtis ar kojas - vertingiausias „dalis“ iškeltas kultūros, pavergtos kūno, sekso ir jaunystės kulto.

Giliau nei feminizmas

Būtų per daug paprasta dailininkės pastangas demaskuoti moters vaidmenų strategemas traktuoti tiesiog kaip feministės programą.

- Mane domina banalioji, moteriškoji gyvenimo scenos pusė, - sako dailininkė. – Moteriškoji “gyvenimiška“ vaidyba,apsimetinėjimas ir toje vaidyboje naudojamų tam tikrų „magiškai veikiančių“priemonių naudojimas.Tai yra dalykai kurie turi poveikį mus stebintiems „žiurovams“,kuriems be paliovos demonstruojame savo apsimestinį švelnumą,gležnumą,infantilumą,tai ir tam tikra apranga,žestai,pozos,rankų ir kojų judesiai...Taigi visa tai ir sudaro tam tikrą žaidimą,magišką vaidinimą, - taip dailininkė kalbėjo savo įžangoje, skirtoje „Laterna Magica“ ciklui.

Vienatvės ir nerimo jausmas šiame juodai baltame cikle pasiekia skausmingą gelmę. Dievaži, dailininkė kalba ne apie moterį - ji byloja apie žmogiškąją būklę jau taip giliai, kur pasidalijimo į lytis nebelieka.

Argi maskaradas, apsimetinėjimo technologijos - ar šios strategijos svetimos vyrams? Ir ar ši auditorija, kurią dailininkė mini - pati netiesiogiai neprisideda, neskatina apgailėtinų maskarado dalyvių santykių, neverčia moterų klounais, vaidinančiais spektaklį?

Be moters figūros ir jos atributų Šalčiūtės piktogramų sistemoje esama dar vienos labai svarbios - meškiuko piktogramos. Šis nerangus charakteris-ženklas, pasirodantis jos melancholiškuose darbuose suteikia jiems dar aštresnį skausmo matmenį, dar aršiau suskamba vienatvės, susvetimėjimo tema, švelnumo, žmogiško kontakto ilgesys - ir jo neįmanomumas.

Vaikystė kaip susigrąžintasis Rojus

Sunku net patikėti, kad dailininkė, atliekanti pakeistinių suaugusiųjų pasaulio tapatybių skrodimą, gali taip lengvai pažvelgti į pasaulį vaiko akimis, ir kurti knygas vaikams. Laisvydė Šalčiūtė yra trijų knygelių vaikams teksto ir iliustracijų autore, jos knygeles apdovanotos diplomais Lietuvoje ir užsienyje.

Dailininkė sakosi niekuomet nepraradusi vaiko žvilgsnio, kuris pasaulyje laukia netikėtumų ir stebuklų. Ji pamena savo vaikystę ir savo močiutę, bei jos skaitomų pasakų sukuriamus fantastinius vaizdinius. Šie prisiminimai ir vaikiškas tikėjimas pasaulio pozityvumu tebėra jai brangiausias palikimas, jėgos versmė, padedanti gyventi ir kurti.

- Mano vaikiškasis „aš“ toliau gyvena manyje, - sako dailininkė. - Sykiu su mano suaugusios tapatybe.

Rašyti ir piešti vaikams, pasak dailininkės, jai savotiškos emocinės atostogos (nors pats piešimas reikalauja kruopštaus ir ilgo darbo), būdas atgauti jėgas ir energiją. Gebėjimas žvelgti į pasaulį tokiais įvairiais rakursais išties yra viena dailininkės produktyvumo paslapčių.

- Stebuklai visada kažkur šalia, - sako ji, - tik mes, apsvaigę ir apakę nuo beprotiško tempo, vartojimo karštinės jų nebepastebim.

Dialogas nenutrūksta

Naujausi dailininkės darbai dar labiau išplečia jos bendravimo su pasauliu lauką. Nors ji niekuomet nerašinėjo tikrų graffiti (kitaip nei jos mėgstamasis Baskiatas), jos naujasis ciklas - kaip tik eksploatuoja šį žanrą. Drobės paviršius įgavo rupios sienos faktūrą, o juodai baltas vaizdas atrodo lyg sukurtas per trafaretą.

- Mane intriguoja kai kurie vaizdai, užrašai, kurie šmėkšteli mieste ant sienų, kyla noras įsijungti į tą „šnekėjimą“. Bet aš stengiuosi išplėsti šį komunikacijos lauką, įvesti naujų, įvairesnių vaizdinių. Šis formatas leidžia man panaudoti daugiau teksto, net poezijos, - pasakoja dailininkė.

Suausti neverksmingos poezijos eilutėmis jos naujieji darbai puikiai perteikia taip dažnai miesto erdvėse tvyrantį anonimiškumo, atsiribojimo įspūdį, kuris ir yra būdingas graffiti meno žanrui.

Iš straipsnio žurnale „Lithuania in the World“ ( No 6. 2006)

Neringa Černiauskaitė - 2006

NAUJOS ŽAIDIMO TAISYKLĖS

Koks geriausias būdas suklaidinti žiūrovą? Pirmiausia – pateikti jam tai, ko jis nė nesitikėjo. Laisvydė Šalčiūtė taip ir padarė – parodė tokius kūrybos „kampus“, kokių joks šią menininkę pažįstantis žiūrovas nesitikėjo kada nors išvysti. Šalčiūtė atsisakė spalvų ir juodos bei baltos (tiksliau, pilkos) priešprieša pasakoja apie paslaptingąją Laterną Magica – nepastebimą, mįslingą kasdienybės pusę. Šioje marginalioje erdvėje tūno visa tai, kas rūpestingai užkaišoma kaukėmis, kostiumais, šviesos efektais, bižuterija. Joje telpa tai, kas yra už/po kasdienybės fetišais – gašlumas, godumas, infantilumas, nerimas. Ši erdvė Šalčiūtės darbuose tampa tuo, kas yra po išorine kauke, - nieku, tuštuma. Perkeliant visus šiuos latentinius jausmus į fetišus, prarandami patys jausmai, lieka tik fetišas – objektas, veikiantis už mane, jaučiantis už mane: kitas, tapęs manimi. O man lieka tie įmantrūs „amuletai“, garbinimo objektai, kuriais žaidžiu gyvenimo žaidimą lyg mažą spektaklį. Šalčiūtė žaidžia savo kūriniuose. Tai asmeninis žaidimas, tačiau jo personažai iki skausmo pažįstami kiekvienam kaip „Raudonkepuraitės“ herojai. Cikle „Vaikų žaidimai, vaikiškos istorijos“ veikia meškiukai, drugeliai, kiškučiai, undinėlės. Atrodytų, nieko čia ypatingo iliustruoti tokius mielus, švelnius žaidimų veikėjus. Štai čia Šalčiūtė griebiasi antrojo žiūrovų klaidinimo etapo: geriau įsižiūrėjus, šie vaikiški personažai „padabinti“ krūtinėmis, įrėminti moteriškų nėrinių keturkampiuose ir toli gražu nėra infantilūs. Jie lyg tam tikros primityvių kultūrų statulėlės – nedidelės, naivios plastikos, tačiau su milžinišku vidiniu toteminiu užtaisu. Apsiginklavusios tokiais vaikiškais „totemais“ moterys mėgina prisiimti joms primestą naivios, švelnios būtybės vaidmenį. Galų gale jos ima juo naudotis išryškindamos būdingiausius šio vaidmens bruožus, taip jos sėkmingai laviruoja gyvenimo teatro scenoje, nekliudydamos, tik manipuliuodamos „didžiųjų vaidmenų atlikėjais“. Šalčiūtė sėkmingai žaidžia šabloniniais moters įvaizdžiais, ištraukdama juos iš įprasto konteksto ir įdėdama į pilką tuštumą, nušviestą Laterna Magica. Taip dingsta bet koks vientisas naratyvas ir iškyla tik pavieniai kūno fragmentai, frazės, drabužių detalės. Menininkė lyg postmodernistinėse dramose neplėtoja nuoseklių personažų charakterių, o iš subyrėjusios sąmonės vaizdinių konstruoja savo žaidimus, savo žaidėjus ir taisykles. Tačiau šiuos fragmentus autorė pasirenka itin kruopščiai, tikrindama vidinių jų ryšių stiprumą ir logiką. Taip virš moteriško korseto atsiduria vyro galva įmantriais ūseliais, daili moteriška rankutė laiko užrašą NO MEANS NO, o pavienės kūno dalys smaugiamos neįmanomo lieknumo „ Išmieromis“. Šalčiūtė šmaikščiai pasakoja apie nuolatinį moters vaidmenų kaitaliojimą, mėginant prisitaikyti vis prie naujo „režisieriaus“ ar naujos gyvenimo pjesės interpretacijos.

Trečias žiūrovo klaidinimo etapas – atlikimo technika. Šiame etape Šalčiūtės medžio raižiniai, spausti ant drobės ir užtapyti aktilu, užkerta kelią bet kokiai techninei klasifi kacijai.

Laisvydė Šalčiūtė žaidžia pagal savo sukurtas žaidimo taisykles, kurios klaidina kiekvieną žiūrovą, pirmą kartą jas matantį. Kol kas galima pasimėgauti šiuo betiksliu veikimu, persikelti į kitą, žaidimo realybę ir spręsti naujas menininkės užmintas mįsles.

7 meno dienos / 2006 balandžio 21 d. / Nr. 16(705)
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=705

Dovilė Tumpytė - 2002

IŠ STRAIPSNIO „IDENTITETAI IRONIŠKAI“

(...) Laisvydei Šalčiūtei rūpi visiškai kitokio pobūdžio problemos. Menininkės domėjimosi sfera – moteris ir visa, kas susiję su moters išgyvenimais. Nemažuose drobės plotuose lengvas ir grakštus L.Šalčiūtės linijinis piešinys, primenantis E.Schiele‘s kūrybą, dera su marga ir spalvinga ornamentika, primenančia mauriškus raštus, ir primityviu piešiniu.

Aktų tapyboje menininkė kuria optimistiškus, paradoksaliai, ironiškai linksmus, komiškus naratyvus, atskleidžiančius moterų geismus, aistras ir tragizmą. Kiekviename darbe panašus, bet vis kitoks pasakojimas žavi savitos plastikos virtuoziškumu, spalvų sodrumu ir personažų metamorfozėmis.

Apie L.Šalčiūtės personažus. Pati menininkė piešiamas, tapomas moteris vadina komitragiškomis (o ne tragikomiškomis!), išryškina moters lemties (?) absurdiškumą ar bejėgiškumą. Jos darbuose susipina moters klouno tipažas: kūnas deformuojamas, personažės, rodos, tampomos vidinių konvulsijų, vaizduojamos gašliomis pozomis. Paveiksluose „veikia“ tik moterys: po vieną, po dvi, susiliedamos su savo svajų pasauliu. Tas pasaulis, kuriame atsiranda specialiai vaikiškai piešiamų motyvų (saldžios rožės, laiveliai, voverės), sukuria svajonių, naivumo, geismų ir ekstazių sąmyšį.

Intensyvus L.Šalčiūtės tapybos spalvų žaismingumas užliūliuoja, ne iš karto leisdamas pajusti iškreiptų multiplikuotų moterų šypsenų ir kūnų groteskiškumą, dramatiškumą, kuriam, beje, tikrai nestinga ironijos. Tai vienas iš daugelio moterų gyvenimo geismo aspektų, malonumų ekstazės ir dramos mišinys.

laikraštyje „7 meno dienos“, 2002 spalio 25 d.

Agnė Narušytė - 2002

MOTERŲ (NE)LAIMĖ

„Aktai. Besišypsančios“ yra trisdešimtmečių kartai priklausančios grafikės Laisvydės Šalčiūtės nukrypimas į tapybą.

Seksualiomis pozomis įsitaisiusios nuogos moterys šypsosi tarp spalvingų daiktų ir gyvūnų, kartais po vieną, kartais (beveik lesbietiškai) dviese. Būtent taip gulėjo ar sėdėjo Rembrandto, Rubenso, Manet ir kitų preities tapytojų pozuotojos – demonstruojančios savo kūną žiūrovo malonumui, besiilginčios mitologinių būtybių meilės. Tik Šalčiūtės aktų spalvos yra ypač ryškios ir drąsiai suderintos, žvaigždės, gulbės ir širdys ypač nerealios, erdvė ypač plokščia, o šypsenos ypač plačios – tiesiog lendančios per kraštus, moterys – lyg išsiviepę spragtukai.

Perdėtos šypsenos kaip tik ir verčia suklusti. Linksmi spalvų deriniai gali būti skausmingi, lengvas dažų sluoksnis gali taip išryškinti linijas, kad raukšlės moterų kūnuose tampa lyg peiliu išrėžtos. Patogios pozos iškraipytos taip, kad kūnai yra persitempę, o veidai, rankos, kojos, pilvai sudarkyti. Ypač nervingi pirštai – jų berods daugiau negu dešimt, - jie tarsi išsukinėti artrito, nors moterų amžius dar lyg ir per ankstyvas šiai ligai.

Taigi šypsena čia autoironiška, paneigianti visas moterų žurnalų, reklamos, grožio salonų siūlomas paviršutiniškas laimes. Tai moterys, anot autorės, „draskomos vidinių prieštaravimų“, kitaip tariant, prieštaravimai sau, pasiaukojimai, nuovargis – amžina moters kasdienybė – ardo ir grožio pramonės puoselėjamą kūną. Nors paviršutiniškai žvelgiant paveikslai palieka brangių, spalvingų ir linksmų dekoracijų įspūdį.

Iš straipsnio „Po tapybos paviršiumi“ laikraštyje „Verslo žinios“, 2002 spalio 25 d.