Laisvydė Šalčiūtė apie personalinę parodą

PROPAGANDA. SVAJONIŲ TRANSFORMACIJOS. 2008. Galerija Vartai

Kaip ir mes visi, esu apsupta įvairių žiniasklaidos priemonių: televizijos, radijo, laikraščių, žurnalų, vienaip ar kitaip reiškiančių savo mintis ir požiūrius kolegų, pažįstamų bei artimųjų. Nori nenori tą įvairių idėjų ir teiginių kakofoniją aš nuolat girdžiu, vienaip ar kitaip tai mane pasiekia ir veikia, skatina ar bando skatinti tam tikrus mano veiksmus, pažiūras, nuotaikas.
Šie darbai yra apie tą „išorės" daromą poveikį ir mano bandymą jam kažkaip pasipriešinti, ginčytis, taip pat apie mano ir ne tik mano svajones ir kaip jos transformuojasi to „išorės spaudimo" paveiktos. Juk svajonės - dažnai kažkas labai intymaus, kartais poetiško ir tuo pačiu metu banalaus, ypač kai pradedi jas pasakoti garsiai, paverti jas žodžiais...
Taigi, šiuose darbuose kalbu apie gyvenimo būdo propagandą, peršamas stereotipiškas moters įvaizdžio klišių, vyriškumo ir moteriškumo sampratas bei moralinių vertinimų stereotipų propagandą.
Paveiksluose naudoju daug teksto, kuris čia yra svarbi kūrinių kompozicijos ir prasmės sudedamoji dalis. Absoliučiai visas šiuose darbuose esantis tekstas yra citatos - išgirstos, perskaitytos knygose, žurnaluose, laikraščiuose, reklamose. Didelė dalis šių tekstų yra anglų ir prancūzų kalbomis, nes šios citatos ir yra rastos tomis kalbomis, o be to, tai man svetimos kalbos ir man patinka, kad tie tekstai sukuria tarp manęs ir jų „papildomą" distanciją - tarsi stiklo sieną.
Darbų ciklai yra sugalvoti kaip „žaidimas". Kūriniai čia gali būti eksponuojami įvairiai. Nuo to, kaip juos padedi erdvėje, gali ir turi keistis prasmė. Tai lyg kokie „minčių pusfabrikačiai" - žodžiai ar žodžių junginiai.
Tai lyg vaikystės žaidimas, kai visi sugalvoja po sakinį ir iš tų sakinių, kuriuos sugalvojo skirtingi žmonės, galima sudėti juokingą istoriją, o tuos sakinius sukeitus vietomis keičiasi tos istorijos veiksmo vieta, siužeto posūkiai ir net pabaiga.
Tai „Žaidimas". Labai banaliai šnekant: gyvenimas yra žaidimas, menas yra žaidimas, meilė yra žaidimas... O apvertus kitaip: gyvenimas yra menas, žaidimas yra menas, meilė yra menas...
Taigi, mano tikslas šioje parodoje yra pasakoti istorijas, iš kurių susidėtų viena istorija, galbūt ne tiek išsakyta žodžiais, kiek nujaučiama. Nes tai, kas pasakyta žodžiais, tarsi sumažėja, netenka dalies prasmės ir reikšmės, kuri iš tiesų yra. Juk prasmės egzistencijai nereikia žodžių, nes žodis nėra esmė, o esmė nėra žodis. Juk esybė yra gyva tiek, kiek tylos yra aplink ją.
Sakoma, taip yra todėl, kad prasmė ar esmė neturi kūno. Ir tik tai, kas žmogiškai integruota gali būti pasidalyta su kitais.
Taigi, pasakoju istorijas. Be abejo, subjektyvumo man čia nepavyksta visiškai išvengti, nes mano lytis ir padėtis visuomenėje įtakoja tam tikras mano pasirinktas išraiškos priemones. Aš esu moteris. Menininkė. Turiu svajonių.
Nepaisant to, noriu, kad šiose istorijose būtu daug siužeto linijų: pagrindinė, šalutinė, antraplanė, trečiaplanė, ketvirtaplanė ir kad visos tos „linijos" kartais viena su kita persipintų, viena kitą dengtų...
Kad vienas žiūrovas galėtų susikurti ir „perskaityti" savo istoriją, o kitas - pamatytų ten dar kitą istoriją...
Tai istorijos apie kūną - vieną svarbiausių mūsų tapatybės raiškos priemonių, apie kasdienį „persirenginėjimą", siekiant būti „pripažintam", apie moters įvaizdžio klišes, kurios nepastebimai „įsikrausto" į mūsų vidų ir ima formuoti mūsų mąstymą, išorę, kartais net paverčia mus „beveidžiais žaislais"...
Tai istorijos apie gyvenimą, meilę, vienatvę, meną, žaidimus, grožį, svajones, apie nuolat besikaitaliojančias būties prieštaras...