Laisvydė Šalčiūtė

MONOS LIZOS FOTOSESIJA. TAI KAS VERČIA MUS TIKĖTI. (GRAFFITI). 2008 ŠMC

Kūnas – viena svarbiausių tapatybės raiškos priemonių. Kuriant šį darbą, mane domino, kaip keičiasi ar blanksta subjekto tapatybė, priklausomai nuo vaizduojamo kūno. Koks „moters įvaizdis“ yra stereotipas ir kaip jis deformuojamas keičiant drabužį, kūno pozas bei kaip nykstantys išoriniai seksualiniai skirtumai niveliuojasi ir kūne.
Taigi, kūrinys „Monos Lizos fotosesija. Viskas verčia mus tikėti“ yra apie kasdienį persirenginėjimą, tam tikrą vaidybą, tapatybių kaitaliojimą, žaidimą jomis, galimybę būti kuo nori.

Aistė Bimbirytė

LAISVYDĖ ŠALČIŪTĖ. MONOS LIZOS FOTOSESIJA. TAI, KAS VERČIA MUS TIKĖTI. 2008
Pažvelkime į Laisvydės Šalčiūtės kūrinį iš pradžių formaliuoju, o paskui – idėjiniu požiūriu. Poliptiką sudaro penki pagrindiniai segmentai. Paskutinis, penktasis, yra sudarytas iš dviejų objektų. Visi jie turi bendrą, pasikartojančią detalę (penktasis turi dvi): pačios autorės įvardytą veidą su aiškia tapatybe – Mona Liza, o paprasčiau – tiesiog moters veidą. Ši detalė visus segmentus sujungia tiek vizualiai, tiek, kaip vėliau matysime, konceptualiai. Kitas vienijantis elementas – spalva. Juoda ir balta. Toks derinys padeda išryškinti liniją ir dėmę. Joms išryškėjus, didesnis vaidmuo tenka ir objektams, kuriuos jos sukuria, – drabužiams. Apskritai gali pasirodyti, kad kuriamas tam tikras ritmas, tačiau jis neišvengiamai ardomas to, kas minėtus penkis segmentus skiria. Kaip konkretūs objektai (personažai), segmentai tarpusavyje nebendrauja. Nepaisant bendrybių, juos taip pat skiria atstumas ir veidų kryptis – ne vienas į kitą, bet į žiūrovą. O dabar pereikime prie idėjinės kūrinio plotmės.
Pasikapstykime „šalčiūtiškoje“ Monos Lizos drabužių spintoje. Kiekvienas kostiumas kuria vis kitą vaidmenį, tie vaidmenys nėra tarpusavyje glaudžiai susiję, taigi nuoseklios sekos ar istorijos čia nesukursi (nebent pasitelkęs tokią, kaip čia pasakius, grynąją, nedailėtyrinę fantaziją). Vadinasi, kalbama ne apie nedidelę problemų grupę, o peršama platesnė reikšmė. Pravartu sugrįžti prie formalumo – nuolat besikartojančio Monos Lizos veido ir visiškai skirtingo drabužio. Tas pats (net įkyriai) žmogus skirtinga apranga. „Sutinka pagal drabužį, išlydi...“ Pagal protą čia neišlydėsi. Na, nebent kalbėtume apie autorę, bet apie jos vaidmenį šį sykį – šiukštu. Pažymėtina, kad drabužis, ypač šiais laikais, – ne tik profesija ar proga, bet ir charakteris. Šiek tiek paralelių ir logikos, štai jums ir ta platesnė reikšmė (ar bent dalis jos) – kasdienybės teatras. Kaukė, kurią žmogus užsideda vieną ar kitą dieną, ne tik aplinkinius verčia kitaip į jį žiūrėti, bet ir jį patį mygia elgtis pagal charakterį, kurį formuoja tuometinė jo išvaizda.
Beje, trumpai galima pamąstyti ir apie veidą, žvilgsnį, kuris čia penkiskart (šešiskart) toks pats. Ta, kuri į mus žiūri, labiau „atsiduoda“ Duchamp’u nei da Vinci. Tikriausiai net neverta kalbėti apie puodelius ar marškinėlius. Tiek kartų tiražuotas, akimirksniu atpažįstamas personažas ir čia „štampuojamas“. Dėl to ir ima erzinti. Nedidelis kontekstinis šuolis: toje pačioje parodoje buvo toks Mihai Zgondoiu darbas „Ieškomas dėl subjektyvios biografijos“. Čia Mona Liza – „wanted for smiley like a bitch“. Taiklus atsitiktinumas. Na, o iš viso to galima pešti, kad daug sykių pakartotas net labai vertingas daiktas ima netekti vertės. Šiek tiek filosofijos: gal dėl to ir reikalingas kasdienybės teatras? Neduokdie, atsibosi žmogus, kam nors...
Trumpai pamirškime modelio tapatybę. Bendresne prasme – tai tiesiog moteris. Pamažėl išlenda feministinis požiūris. Moteris tik kaip objektas, tiek šiame darbe, tiek visuomenėje. Elgesys su ja priklauso nuo to, kaip ji atrodo ar kaip ją verčia atrodyti kiti. Kiltų geroka sumaištis, jei botagėlis atsidurtų šalia baltos suknelės. Moterys, moterys... (Galvoje sukasi bendras kūrybinis Šalčiūtės kontekstas.)
Taigi galiausiai kaip išvadą galima pateikti mintį, kad, atsižvelgus į formaliosios ir idėjinės plotmių santykį, darbas kalba apie tapatybės transformaciją pasitelkus išorinius, laikinus elementus spaudžiant aplinkai...

Iš "Šiaurės Atėnai". 2008-07-04 nr. 899